Praeitą kartą rašiau apie sėdėjimą, atsisėdimą ir anstyvąsias jų pasekmes ir žalą. Šį kartą norėčiau plačiau pakalbėti apie stovėjimą. Ne paslaptis, kad kai kalba pasisuka apie tai, tarp mamų viešojoje erdvėje eilinį kartą užverda diskusijos, lenktynės ir kova. Čia matyt garbės reikalas pasigirti, kurios kūdikis anksčiau atsistos lovelėje ar manieže. O ką daryti kūdikiui, kaip jam atkreipti mamos dėmesį, jei didžiąją dienos dalį praleidžia būtent ten: erdvės ir vietos mažai, kūrybiškumui ir mąstymui lavėti taip pat ne perdaugiausiai erdvės.

Žmogaus organizmas taip surėdytas, kad kūdikio judesiai vystosi nuo galvos link kojų. Pirmiausiai lavėja stambiosios raumenų grupės, po to smulkiosios. Todėl kai mes skatiname ar sudarome ydingas sąlygas peršokti vieną ar kelis raidos vystymosi etapus, darome meškos paslaugą sau, o ne vaikui. Ne maža dalis mamų oponuoja, kad jų vaikutis neropojo, iš karto pradėjo vaikščioti ir užaugo tiesus ir sveikas. Ne šiandieninę sveikatos būklę reikia vertinti ir analizuoti, o kokia vaikų sveikata bus po 30 ar 50 metų.

Atsistojimas ir stovėjimas?

Kalbant apie stovėjimo funkciją, tai reikėtų pradėti nuo to, kad reikia skirti dvi sąvokas: stovėjimas ir atsistojimas. Kol kūdikis dar savarankiškai nestovi, nuo pirmųjų dienų stebime stovėjimo įgūdžius. Būtent specialistas vertindamas kūdikio stovėjimo funkciją, stebi, kaip vystosi sugebėjimas remtis pėdomis, išlaikyti kūno svorį.

Nuo pirmųjų naujagimio dienų vertinama kojų atrama, arba stovėjimo funkcija. Šiame amžiuje specialistai vartoja šiuos terminus: “primityvi atsispyrimo reakcija”, “žingsniavimo automatizmas”. Nors pastarieji judesiai ir primena vėlesnį stovėjimą ir vaikščiojimą, yra refleksinės prigimties ir vaikui bręstant išnyksta. Tik antrąjį gyvenimo ketvirtį prasideda nepertraukiama raida, kuri perėjusi vadinamąjį “stovėjimo reakcijos” etapą (9-ąjį mėnesį), laikiną kulminacijos tašką pasiekia, kai vaikas išmoksta laisvai vaikščioti.

Naujagimis

Greičiausiai atkreipėte dėmesį, kad laikant naujagimį vertikalioje padėtyje ir suteikus kojoms atramą, stebima primityvi atsispyrimo reakcija (1 pav.): pastatytas naujagimis tiesia kojas per klubus ir kelius, pėdos pilnai atremtos į pagrindą. Viršutinė kūno dalis tuo metu palinkusi į priekį, rankos sulenktos, o plaštakos sugniaužtos.

1 pav. Naujagimio kojų atrama (atsispyrimo reakcija).

Taip pat laikant naujagimį vertikalioje padėtyje ir pakaitomis perkeliant kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, kartoja automatinio žingsniavimo judesius (jis turi išnykti 4-6 gyvenimo savaitę). Žingsniavimo judesiai turi pasireikšti vienodai stipriai abiejose pusėse. Rankos tuo metu sulenktos ir kartu su kojomis nejuda (2 pav.).

2 pav. Automatinio žingsniavimo refleksas

Antrąjį mėnesį laipsniškai silpnėja atsispyrimo reakcija ir žingsniavimo automatizmas. Kadangi pėdos lėčiau pakyla nuo pagrindo, todėl liečia jį labiau kojų pirštais. Galva dabar jau gali išbūti pakelta mažiausiai 2 sekundes.

Trečiąjį mėnesį kūdikis pagrindą liečia sulenktomis kojomis (3 pav.). Atsispyrimo reakcijos ir refleksinių žingsniavimo judesių nebėra. Pastačius kūdikį vertikaliai ant pagrindo, jo kojos lieka sulenktos. Rankos tebėra sulenktos, bet labiau atkištos į priekį.

3 pav. 3 mėnesių amžiaus kūdikio kojų atrama

Esant klubo sąnario displazijai ar padidėjusiam kojų raumenų tonusui rekomenduojama pasyvi klubo sąnario mankšta. Praktikoje susiduriu su atvejais, kada tėvai grįžę iš specialistų konsultacijos, tiesiog neįsidėmi, kaip atlikti klubo sąnario mankštą, kurią rodė specialistas. Todėl šioje vaizdinėje medžiagoje išvysite, kaip pasyviai atlikti klubo sąnario mankštą gulint ant nugaros ir pilvo. Pratimus reikėtų atlikti keletą kartų per dieną. Patogiausia tai atlikti keičiant sauskelnes, tuomet judesių nevaržo drabužiai.

Ketvirtąjį mėnesį liesdamas pagrindą, kūdikis vėl nustoja lenkti kojas ir šiek tiek ištiesia kelio ir čiurnos sąnarius (4 pav.). Kūdikis jau pakankamai  nulaiko galvą vertikalioje padėtyje ir vidurio linijoje. Jei kūdikį laikome vertikaliai aukštai taip, kad jo kojos neliečia pagrindo, tuomet jas pariečia po pilvu. Po to, šiek tiek išsitiesus kelio ir čiurnos sąnariams, kūdikis gali trumpą laiką remtis kojų pirštais, tačiau kūno svorio dar neišlaiko. Rankos sulenktos, o plaštakos išlieka pusiau atgniaužtos.

4 pav. 4 mėn. amžiaus kūdikio kojų atrama

Penktąjį mėnesį remiasi pirštų galais. Vertikalioje padėtyje kūdikis visą savo svorį išlaiko ant ištiestų kojų, gali remtis pirštų galais. Padai dar kūno svorio neišlaiko. Rankos laisvai sulenktos, o plaštakos visai arba pusiau atgniaužtos.

5 mėnesių amžiaus kojų atrama

Šeštąjį mėnesį  ištiesia kojas per kelius ir šiek tiek per klubus, išlaikydamas kūno svorį mažiausiai 2 sekundes. Liemuo ir apatinės galūnės dar nesudaro tiesios linijos, o viršutinė kūno dalis dėl ne iki galo ištiestų klubų yra palinkusi į priekį. Retkarčiais remiasi visu padu. Šiuo laikotarpiu kojų pirštų surietimas dar yra leistinas.

6 mėn. amžiaus kūdikio kojų atrama

Septintąjį mėnesį vertikalioje padėtyje, suteikus atramą kojoms, spyruokliuoja. Va tada ir galima dėti kūdikį į šokliuką.

Aštuntąjį mėnesį stebima pereinamojis fazė tarp 7-ojo ir 9-ojo mėnesio (5 pav.). Dažniausiai jau gali stovėti ant abiejų padų. Klubo sąnarys dar šiek tiek sulenktas. Kai kurie 8 mėnesių amžiaus kūdikiai, įsikibę į baldus, jau atsistoja iš padėties “ant keturių”. Įsikibęs kūdikis visą kūną traukia rankomis į viršų, tik judesio pabaigoje kūno svorį perkelia ant kojų.

5 pav. 8-9 mėn. amžiaus kūdikio stovėjimas

Devintąjį mėnesį prilaikomas už rankų, vaikas mažiausiai pusę minutės stovi, visiškai išlaikydamas savo kūno svorį. Vystantis stovėjimo reakcijai, lygiagrečiai silpnėja kojų griebimo refleksas. Jei 9 mėnesių kūdikis vis dar dažniausiai stovi ant pirštų galų, ar kryžiuoja kojas, tuomet vertėtų pasikonsultuoti su kineziterapeutu, neurologu, šeimos gydytoju. Kūdikiams, kurių raumenų tonusas žemas arba hipotoniškas, dažniausiai stovėjimas atsiranda vėliau. Šie vaikai 9-ąjį mėnesį dar nesugeba išlaikyti svorio, kaip aprašyta.

Dešimtąjį mėnesį prisilaikydamas pats savarankiškai stovi (6 pav.). Kojos yra žymiai sutvirtėjusios, todėl pastatytas ir nusitvėręs už baldų ar kitų tam tinkančių daiktų jis gali pastovėti ilgiau negu pusę minutės. Prilaikant už savo rankų, sėdinčiam kūdikiui pavyskta atsistoti. Jei kūdikis pats atsistojo, tai didelis žingsnis pirmiesiems savarankiškiems žingsneliams. Kūdikis pradeda koordinuoti stambiąsias raumenų grupes vienu metu: nuo rankų iki nugaros, nuo kojų iki pėdų.

6 pav. 10 mėn. kūdikis stovi prisilaikydamas.

Vienuolikos mėnesių amžiaus kūdikis (7 pav.):

• Pats atsitoja laikydamasis už baldų. Stovėdamas ant keturių (ropojimo padėtyje) arba sėdintis vaikas pats savarankiškai atsistoja, prisilaikydamas už baldų. Klaupiasi arba pusiau klaupiasi, tada ištiesia koją į priekį, primina pėdą ir, tiesdamas koją, traukiasi rankomis. Šis įgūdis turi būti įvaldytas iš abiejų pusių.
• Pakaitomis abiem kojomis atlieka žingsniavimo judesius vietoje ir į šoną. Didėjantis stabilumas leidžia vaikui atlikti pirmuosius žingsnius vietoje arba į šoną, pakaitomis perkeliant kūno svorį.
• Laikomas už abiejų rankų žengia į priekį. Paėmę vaiką už rankų arba riešų, pamatysime pirmuosius mėginimus eiti. Jis eis neryžtingai, netvirtai, išskėstomis kojomis. Kojos plačiai išskėstos ir pasuktos į išorę, o žengiant lieka nevisiškai ištiestos, pėdos remiasi į pagrindą visu padu.

7 pav. 11 mėn. amžiaus kūdikio stovėjimo įgūdžiai.

Metų amžiaus dauguma vaikų jau eina savarankiškai. Pasikonsultuoti su kineziterapeutu, šeimos gydytoju, neurologu ar ortopedu rekomenduoju, jei Jūsų vaikutis:

• 6 mėnesių ir vyresnio amžiaus statomas nuolat remia pirštų galais (stiebiasi);
• bet kurio amžiaus kūdikis nesiremia kojomis į pagrindą;
• jei vaikas savarankiškai neina keletą žingsnių būdamas 16 mėnesių.

Rūpinkimės mūsų vaikų sveikata…