Gimus kūdikiui, kas mėnesį profilaktiškai šeimos gydytojas įvertina bendrą sveikatos būklę ir kūdikio motorinę raidą: gebėjimą gulėti ant pilvo (ropojimo įgūdžius), atsisėdimą/sėdėjimą, stovėjimą, griebimą. Taip pat šeimos gydytojas įvertina kūdikio ūgio ir svorio prieaugį, galvos ir krūtinės apimtį. Šie duomenys turi būti sužymėti augimo diagramose ir įklijuoti į sveikatos kortelę. Jei šeimos gydytojas pastebi, kad kūdikio raida vėluoja, išlikę naujagimystės refleksai, kūdikio raida neatitinka chronologinio amžiaus, tuomet rekomenduoja neurologo konsultaciją, arba nukreipia į Ankstyvąją reabilitacijos tarnybą specialistų konsultacijai, kurie išsamiai įvertins kūdikio psichomotorinę raidą.

Vertinant kūdikio psichomotorinę raidą, pirmiausias kriterijus, į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kad apsilankymą pas specialistą pasirinktų tokį konsultacijos laiką, kada kūdikis apžiūros metu būtų budrus. Mieguistumas, nuovargis, taip pat verksmas ar alkis gali pabloginti apžiūros rezultatus. Optimalus tyrimo laikas – praėjus maždaug 1-2 valandoms po paskutinio maitinimo. Tuomet tikėtina, kad kūdikis bus sotus, budrus ir galintis susikoncentruoti.

Vertinant kūdikio psichomotorinę raidą, kūdikis guldomas ant pilvo, nugaros arba laikomas sėdimoje ar stačioje padėtyje. Prieš vertinant kūdikio psichomotorinę raidą, apskaičiuojamas tikslus kūdikio amžius. Jei kūdikis gimė anksčiau laiko, tuomet iš choronologinio amžiaus atimamas laikas, kada kūdikis turėjo gimti. Kūdikio apžiūra pradedama nuo užduočių, kurias turi atlikti mažiausiai vienu mėnesiu žemesnėje pakopoje negu vaiko chronologinis (koreguotas) amžius. Palaipsniui einama nuo žemesnės pakopos užduočių prie vis aukštesnės. Apžiūra tęsiama tol, kol įsitikinama, kad kūdikis nė vienos aukštesniųjų amžiaus pakopų užduoties nebegali atlikti.

Suaugusieji neturėtų sutrikdyti kūdikio stambiosios motorikos raidos ginčytinomis pagalbinėmis priemonėmis arba atgyvenusiais įpročiais, kaip reikia prižiūrėti vaikutį. Sveikam vaikui, kad galėtų pagal amžių ropoti, sėdėti ir stovėti, tereikia pakankamai judėjimo laisvės ir jaukiai įrengto kambario ar žaidimo erdvės. Spyruoklinis “gultukas”, “šokliukas”, vaikštynė, ankšti vežimėliai ar maži maniežai nėra sukurti gamtos. Jei ir naudojant šias pagalbines priemones, vaiko motorika optimaliai vystosi, tai reikia dėkoti jokiu būdu ne joms, o sveikam vaiko organizmui.

Tačiau kai kūdikis turi nors ir menką motorikos sutrikimą, konsultuojantis specialistas turi informuoti tėvus ir atkreipti dėmesį, kokias neigiamas pasekmes kūdikiui gali turėti mėnesius trunkantis netinkamų ir nepritaikytų pagalbinių prietaisų naudojimas.

Ropojimas

Vertinant kūdikio pirmųjų metų ropojimo amžių, stebima, kaip kūdikis geba gulėti ant pilvo, o vėliau judėti šioje padėtyje. Medicininėje literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl terminų “rėpliojimas”, “ropojimas”, “šliaužimas” vartojimo. Šie žodžiai aiškinami taip:

Rėpliojimas yra būdas judėti į priekį, kai liemuo guli ant pagrindo, o visos keturios galūnės dalyvauja judant. Rėpliojimo terminas naudojamas tik refleksiniams naujagimių ir visai mažų kūdikių judėjimui apibūdinti (1 pav.).

Šliaužimas – judėjimas, kai liemuo irgi liečia pagrindą, tačiau apatinių galūnių dalyvavimas judant į priekį nėra lemiamas (2 pav.).

Ropojimas – judėjimas, kai liemuo neliečia pagrindo, o visos keturios galūnės dalyvauja judant (3 pav.).

  1 pav. Rėpliojimas                                        2 pav. Šliaužimas                              3 pav. Ropojimas

Dažna ropojimo amžiaus atsilikimo priežastis yra nepakankama motorinė stimuliacija, pavyzdžiui, mėnesius trukęs gulėjimas kambariniame vežimėlyje (lopšelyje, pintinėje, vyresniems kūdikiams – ant spyruoklinio gultuko ar pan.). Dar vis dažnai praktikuojama vienoda padėtis ant nugaros, žinoma neigiamai veikia motorikos raidą. Retkarčiais pernelyg ilgas gulėjimas užuolaidėlėmis aptrauktoje lovelėje, kai trūksta psichosocialinių ir vizualinių dirgiklių, gali sąlygoti bent jau ankstyvojo amžiaus kūdikio bendrą psichomotorinės raidos atsilikimą. Tokiais atvejais, tinkamai konsultavus tėvus, kūdikio psichomotorinė raida greitai pagerėja.

Kita vėluojančio ropojimo vystymosi priežastis: išlikę primityvūs arba patologiniai judesių modeliai, raumenų tonuso sutrikimai, kiti neurologiniai simptomai. Be to, ropojimo amžiaus atsilikimas gali būti jutimo organų, pavyzdžiui, regos, fiziologinio pakenkimo ar sutrikimo priežastis.

Lengvesniais motorinės raidos sutrikimo atvejais dažniausiai užtenka pakonsultuoti tėvus. Tik išimtinais atvejais (mažai judantiems, įtariant ar diagnozavus cerebrinį paralyžių ar kt. griaučių-raumenų, nervų sistemos ligas) reikia specialios kineziterapijos.

Sėdėjimas

Vertinant sėdėjimo funkciją, stebima, kaip vystosi sugebėjimas atsikelti iš padėties gulint ant nugaros. Galvos kontrolė, klubų lankstymasis ir kūno sukimas yra būtinos normalaus sėdėjimo prielaidos. Todėl vertinant sėdėjimo amžių, kartu stebimos ir tam tikros dalinės užduotys.

Spyruoklinis “gultukas” gali neigiamai  paveikti sėdėjimo raidą. Spyruokliavimas skatina suptis “visu kūnu ir dėl to atsiranda dažnai labai stiprus opistotonuso ekstensorinis spazmas” (nugaros raumenų mėšlungis). Spyruokliniame “gultuke” prisegtas kūdikis praranda galimybę patenkinti savo motorinius poreikius natūraliu būdu. Tačiau vis dėlto kūdikį stipriai stimuliuoja netoliese besisukiojanti mama, ir taip jis neišvengiamai ima žaisti, naudodamas ekstensoriniais spazmais. Pakankamai ilgai laikyti pritvirtinti prie tokio baldo vaikai, būdami 10-12 mėnesių amžiaus ir jau turėdami sėdimos padėties pusiausvyros reakcijas, laisvai sėdėdami nuolat pradeda suptis ir pargriūna aukštielninki. Dažniausiai kūdikia ypač greitai išmoksta sėdėti tada, kai jie dažnai turi galimybę sėdėti tėvams ant kelių; “jojant” sėdėjimo plokštuma juda, o tai normaliai ir sparčiai ugdo automatines pusiausvyros reakcijas ir kūno padėties išlaikymo refleksus.

                  4 pav. Sodinimas (3 mėn.)                     5 pav. Sėdėjimas 6-8 mėn.                            6 pav. Sėdėjimas 9-10 mėn.

Stovėjimas

Nuo pirmųjų naujagimio dienų vertinama kojų atrama, arba stovėjimo funkcija. Šiame amžiuje specialistai vartoja šiuos terminus: “primityvi atsispyrimo reakcija”, “žingsniavimo automatizmas”. Nors pastarieji judesiai ir primena vėlesnį stovėjimą ir vaikščiojimą, yra refleksinės prigimties ir vaikui bręstant išnyksta. Tik antrąjį gyvenimo ketvirtį prasideda nepertraukiama raida, kuri perėjusi vadinamąjį “stovėjimo reakcijos” etapą (9-ąjį mėnesį), laikiną kulminacijos tašką pasiekia, kai vaikas išmoksta laisvai vaikščioti.

*Parengta pagal T. Hellbruegge, F. Lajosi, D. Menara, R. Schamberger, T. Rautenstrauch. (2001). Miuncheno funkcinė raidos diagnostika: pirmieji gyvenimo metai. Vilnius.