ANDRĖS DIENORAŠTIS: dvyliktas mėnuo
Štai ir praėjo pirmieji Andrės metai. Kai permąstau praėjusius metus, tai viskas greitai kaip kine, kaip šviesmetis. Reziumuojant pirmuosius metus, galiu vienareikšmiškai pasakyti – su antru vaiku ženkliai ramiau. Žinai kas bus, ko tikėtis, todėl ir streso, ir ašarų, ir nerimo ženkliai mažiau.
Šį kartą labai entuziastingai ir su užsidegimu ruošiausi pirmajam Andrės gimtadieniui. Adelė man pasufleravo gimtadienio temą. Darželyje išmoko dainelę apie didelę mešką ir dažnai dainuodavo namuose. Galvoju, o kodėl nesuorganizavus Meškučio gimtadienio. Internete peržiūrėjau keletą vizualizacijų ir štai šventė tikrai gavosi nuostabi. Tikrai įmanoma savo pastangomis ir minimaliomis išlaidomis paruošti šventę mažyliams. Didžiąją dalį dekoracijų dariau pati. Maistą taip pat gaminau namuose. Atsižvelgdama į tai, kad bus įvairaus amžiaus svečių, paruošiau vaišes, kurios neįkalino dviem dienom prie viryklės:). Tiesiog viską tiksliai susiplanavau, kad nebūtų streso ir skubos. Tortą kepiau prieš dvi dienas. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Pamačiau, perskaičiau, NORIU TOKIO. Prisiminiau, kad kažkada tokį kepiau. Iki šiol prisimenu jo skonį: šlapias, saldus, kremas su rūgštele. Taip tai MORKŲ IR RIEŠUTŲ TORTAS. Gamybos procesas nesudėtingas, bet kuri mama tikrai sugebės iškepti ir pradžiuginti šventės svečius.
Šventė tikrai pavyko. Namai buvo pilni vaikų klegesio, chaoso. Adelė sugebėjo žvakutes padėti taip, kad taip jų ir neradom, kai jau atėjo laikas pjauti tortą. Greitai ir kūrybiškai išsisukom: buvo ir žvakė, ir daina gimtadienio, ir norai, ir torto degustacija.
Raidos pasiekimai
Per mėnesį Andrės eisena, pusiausvyra ir koordinacija kas dieną vis tvirtėjo. Visur nori užlipti, nulipti, pasiekti, nešti. Net valgyti kėdutėje kurį laiką buvo problematiška, nes reikia visur lėkti.
Kai jau mano pastangos pamaitinti būdavo bevaisės, Adelė ateidavo į pagalbą. Tai su pažaidimais vis šaukštas kitas į burną nukeliaudavo. Kadangi Andrei pradėjo rūpėti ką mes valgom, pradėjau virti visoms bendrai tiek košes, tiek pietus. Žinoma dabar meniu rytą, vakarą, per pietus derinu prie Andrės.
Andrė pradėjo domėtis šaukštu, net pati bando pavalgyti. Bet norai dideli, o galimybės ribotos kol kas.
Pasyvus žodynas su kiekviena diena gausėja. Dabar jau ir žodines instrukcijas pradėjo vykdyti, tai jau įdarbinau namuose, kad šį bei tą nuneštų, padėtų.
Žaidimai ir žaislai
Viską verčia, namuose kaip po karo. Knygos, telefonas, dėžutės, lagaminėliai, virtuvėlė – su kuo žaidžia Adelė, Andrė stebi ir atkartoja. Iš šalies žiūriu ir galvoju, kaip paprasta antram vaikui, nes turi galimybę mokytis žaidimo iš sesės. Adelei teko mano mokykla ir dabar matau, kur ir kokias klaidas padariau. Be to, šiuo metu skaitau knygą apie radikalų vaiko auklėjimą. Joje tiek įdomių dalykų atradau apie sveikatą, žaislus, žaidimus, švarą, maistą, elgesį ir kt. Tikrai rekomenduoju paskaityti Alexanderio Sutherlando Neillo ( Aleksanderio Saterlendo Nylo) knygą SAMERHILAS. RADIKALUS POŽIŪRIS Į VAIKO AUKLĖJIMĄ. Tai žymaus škotų pedagogo, švietėjo ir psichologo, daugelį metų gyvenusio ir dirbusio Anglijoje, gyvenimo ataskaita, intelektinis ir moralinis fundamentas, ant kurio 95-erius metus laikosi SAMERHILAS — mokykla, įgyvendinusi A. S. Neillo idėjas ir gyvenimo principus. Beje jos pagrindu Vilniuje įkurta Demokratinė mokykla.
Iššūkis
Nusprendžiau toliau tęsti kllinikinės kineziologijos studijas. Kadangi jos vyksta Trakuose, o mes kitame Lietuvos gale, tai man galvosopis, kaip susiplanuoti, kad be streso suvažinėti. Kadangi kelionė tolima ir tikrai žinojau, kad Andrė neišmiegos visą atstumą nuo Klaipėdos iki Vilniaus, tai teko daryti keletą tarpinių stotelių. Žinodama, kad miegos tikrai porą valandų, pirmas maršrutas buvo Klaipėda-Šiauliai. Šiauliuose aplankėme seniai matytus draugus. Merginos turėjo progos pavalgyti, pajudėti, o atėjus antram miegui keliavome į Panevėžį pas senelius. Andrė pirmą kartą lankėsi pas senelius. Iki tol seneliai pas mus labai dažnai atvykdavo. Mano tikslas buvo, kad Andrė priprastų prie mano mamos ir galėčiau ramia širdimi su ja palikti, kol būsiu paskaitose.
Važiavom visos kartu į mokslus: mano mama, Andrė ir aš. Dėkinga tai, kad buvo galimybė rezervuoti kambarį. Tai kol aš gilinausį į alkūnės ir kelio sąnario asociacinius ryšius, jos abi šauniai leido laiką. Parbėgau tik pamaitinti gerokai po pietų ir išslinkau paslapčia. Žinoma visą vakarą jau nenulipo nuo kelio, visur su palyda. Bet kitą dieną jau kartu pasiėmėm į kompaniją Adelę, tai greitai laikas prabėgo. Užsidėjau sau pliusą, kad Andrė gali ištverti be pieno, aišku ji tuomet daugiau nerimauja, bet pati sau daviau velnių, kad turiu ją nuo savęs paleisti. Mokslai puiki to pradžia.
Ir dar šis bei tas
Adelė su nekantrumu jau pradėjo laukti Kalėdų. Nupiešė už save ir už Andrę, kokių dovanų tikisi iš Kalėdų senio. Dabar tas momentas, kada pradėjo siautėti ir dūkti abi. Jau abi kartu užsiima kažkokia veikla, iki to momento kol nesusipeša dėl menkniekio.
Tai tiek šiam kartui. Linksmų švenčių visiems dienoraščio skaitytojams. Ateinančiais metais pasižadėjau sau, kad daugiau laiko praleisiu su vaikais, t.y. statysiu kartu lego, numegsiu lėlėms rūbelius, piešim, dekoruosim, sportuosim. O kokie Jūsų pažadai? Pasidalinkite…
Ar gavote?
Testas testas testas testas
Testas, Laura ar gavote?
portale gavau, gmaile ne