Dešimtojo mėnesio pabaigoje kūdikis turi gebėti atlikti šiuos psichomotorinės raidos įgūdžius:

Gulėjimas ant pilvo:

• Sūpuojasi, remdamasis plaštakomis ir keliais. Pasirėmęs rankomis, kūdikis jomis pasistumia atgal taip, kad sėdmenys atsiduria ant blauzdų. Vidutiniškai ištiesus kelius ir klubų sąnarius, pasikelia sėdmenys, ir kūnas atsiduria ant plaštakų ir kelių (stovėsena ant keturių). Šioje padėtyje galima stebėti siūbavimą išilgai kūno-pirmyn ir atgal.
• Nekoordinuotai ropoja. Nėra “kryžminės koordinacijos”: kairė koja-dešinė ranka.
• Iš kniubščios padėties, lenkdamas klubus ir sukdamas liemenį gali atsisėsti. Iš padėties ant pilvo arba ant keturių spontaniškai arba prisilaikydamas už baldų vaikas gali atsisėsti, pasisukdamas per bet kurį šoną.

Sėdėjimas:

• Iš aukštielninkos padėties pats savarankiškai atsisėda, prisilaikydamas už baldų. Vaikas nuo šiol gali atsisėsti be suaugusiojo pagalbos. Tam jis naudoja abi rankas ir jam dar reikia gana daug pastangų.
• Ilgai ir laisvai sėdi tiesia nugara ir beveik ištiestomis kojomis. Sėdėdamas gali sukiotis į abi puses, neprarasdamas pusiausvyros. Tokioje stabilioje sėdimoje padėtyje kūdikis jau gali žaisti ilgesnį laiką. Jeigu nori pasiimti daiktą, esantį jam nepasiekiamu atstumu, tai dažniausiai pasisukdamas atsistoja “ant keturių” ir nuropoja prie žaislo. Sugeba iš keturpėsčios ar gulimos ant pilvo padėties atsisėsti.

Stovėjimas:

• Prisilaikydamas pats savarankiškai stovi. Kojos yra žymiai sutvirtėjusios, todėl pastatytas ir nusitvėręs už baldų ar kitų tam tinkančių daiktų jis gali pastovėti ilgiau negu pusę minutės. Prilaikant už savo rankų, sėdinčiam kūdikiui pavyskta atsistoti.

Griebimas:

• Pincetinis griebimas: mažą daiktą kūdikis paima ištiestu smiliumi ir prieš jį atsuktu nykščiu. Vaiko dėmesį patraukia vis smulkesnės detalės, vis mažesni objektai ir mažos skylutės. Kūdikis lėtai artina ranką prie trupinio, ištiesia smilių, jam priešais atsuka nykštį, o tada smiliaus bei nykščio galais kaip pincetu paima trupinį. Kiti pirštai neturi dalyvauti. Įgūdį turi būti įvaldžiusios abi rankos.
• Beldžia dviem kaladėlėmis viena į kitą kelis kartus. Vaikas į abi rankas pagriebęs po kaladėlę, gali ne sykį tikslingai suliesti jas ir padaužyti vieną į kitą.

Percepcija (suvokimas):

• Vaikas sąmoningai numeta žaislą. Vaikas paima vieną ar kelias kaladėles ir iškart po kelių žaidimo sekundžių su dideliu pasitenkinimu jas lanku numeta žemėn. Šis žaidimas suteikia vaikui džiaugsmo dėl kelių dalykų. Jam gali būti svarbus erdvinių santykių pajutimas, sukeltas garsas bei patyrimas, kad jis pats gali aktyviai disponuoti daiktais. Be to, vaikas paprastai gauna socialinio pastiprinimo iš aplinkos, kadangi aplinkiniai juokiasi, vaikui taip elgiantis, ir vėl grąžina jam numestus daiktus.
• Smiliumi čiupinėja objekto detales. Vaikas ištiestu smiliumi čiupinėja lėlės detales, pvz., burną, akis. Vaiko suvokimas jau tiek diferencinis, kad jis ne tik suvokia bendrą visumą, bet pastebi jos atskiras detales ir mėgina jas optiškai bei taktiliškai tyrinėti.

Kalbėjimas:

• Dialogas: fonetiškai teisingas išmoktų skiemenų mėgdžiojimas. Vaikas žvilgsniu fiksuoja mamą ir aiškiai pakartoja jam ištartus skiemenis taip, kad kalbėjimo-atsakymo žaidimą tarp motinos ir vaiko galima laikyti dialogu.

Kalbos supratimas:

• Pasukdamas galvą, vaikas ieško pavadinimo jam žinomo daikto arba asmens. Suradęs bent akimirką į jį žvelgia, o jei tai žmogus, nusišypso.

Socialumas:

• Aiškiai drovisi svetimų žmonių. Vaikas ir ilgiau pabuvęs su nepažįstamuoju, vis dar vengia prisilietimu kontaktuoti su juo; tik būdamas visai prie mamos, jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų atsigręžti į nepažįstamą asmenį.

10 mėnesių kūdikio psichomotorinės raidos patarimai. 10 mėnesių amžiaus kūdikis ropodamas tyrinėja namų aplinką, pasiekia norimą daiktą. Ropojimą papildo savarankiško atsistojimo įgūdžiai. Jei pastebėjote, kad Jūsų kūdikis, būdamas 10-12 mėnesių amžiaus dar nerodo noro ir nemėgina tai atlikti, tai šioje vaizdinėje medžiagoje išvysite, kaip mokinti kūdikį atsistoti prie baldo atsispiriant viena koja. Kai įsikibęs į tvirtą pagrindą (pvz. baldą) kūdikis stojasi, bet jau nebesitraukia į viršų vien rankomis, turėtų mokytis pereiti į klūpimą padėtį, kad saugiai nusileistų ant žemės. Kaip paskatinti kūdikį atlikti šį judesį išvysite vaizdinėje medžiagoje. Išmokęs atsistoti ir atsiklaupti, kūdikis toliau bando įveikti atstumus laikydamasis į baldus, eidamas šoniniu žingsniu. Tokiu būdu stiprėja dubens, šlaunų stambiosios raumenų grupės, lavėja pusiausvyra ir judesių koordinacija. Tai pereinamas etapas, kol Jūsų kūdikis pradės savarankiškai vaikščioti. Jei pastebite, kad Jūsų kūdikis vis dar nerodo pastangų eiti šoniniu žingsniu, tuomet vaizdinėje medžiagoje išvysite, kaip paskatinti kūdikį eiti šoniniu žingsniu. Kai kūdikis jau drąsiai eina šoniniu žingsniu pagal baldus, mokiname kūdikį įveikti trumpus atstumus tarp baldų, taip kaip parodyta vaizdinėje medžiagoje. Namuose tikrai rasite daiktų, tokių, kaip vaikiška kėdutė, pufas, ar žaislų dėžė, kurią kūdikis pradės stumdyti. Todėl vaizdinėje medžiagoje matysite, kaip galite paskatinti kūdikį perkelti kūno svorį jam einant ant kelių ar stovint, stumdant prieš tai paminėtus daiktus.

* Parengta pagal T. Hellbruegge, F. Lajosi, D. Menara, R. Schamberger, T. Rautenstrauch. (2001). Miuncheno funkcinė raidos diagnostika: pirmieji gyvenimo metai. Vilnius.