Terapinis jojimas – dažniausiai vartojamas bendras terminas, kalbant apie bet kokią su jojimu susijusią veiklą asmenims su negale. Tai reabilitacinis, pedagoginis ir sportinis žirgo galimybių panaudojimas ortopedijos, neurologijos, psichiatrijos, specialiosios pedagogikos ir neįgaliųjų sporto srityse asmenims sergantiems įvairiomis ligomis ar turintiems negalę. Terapinis jojimas taikomas siekiant teigiamo kognityvinio, fizinio, emocinio ir socialinio gerbūvio asmenims su negale. Terapinis jojimas apima reabilitacijos, edukologijos, sporto, rekreacijos ir laisvalaikio sritis. Toks suskirstymas atspindi pagrindines terapinio jojimo sritis. Integruotas terapinio jojimo požiūris, siekiant reabilitacinės naudos, taikomas visose keturiose srityse, tačiau kiekvienoje jų gali būti naudojamas atskirai.
Pasaulinėje praktikoje žinomos kelios žirgų pritaikymo reabilitacijoje kryptys: hipoterapija (gydymas jojimu), jojimo terapija (jojimo įgūdžių ir žirgo valdymo mokymas), psichoterapija su žirgu (Heine, 1997; Sechrist, 2000; Дремова и др., 2002; Borzo, 2002; Lechner et al., 2003; Casady, Larsen, 2004; NARHA, 2004). Hipoterapijos metu žirgas, jo judesiai atveria žmogui naujų judėjimo ir suvokimo galimybių. Žirgo klubų, dubens, galūnių judesiai trimis kryptimis (aukštyn – žemyn, pirmyn – atgal, į kairę – į dešinę) sąlygoja inicijuoja atsakomuosius raitelio judesius (1 pav.) (Heine, 1997 Vogel, 2001; Sakakura et al., 2007; Straubergaitė, 2008). Niekur nepritvirtintas kietasis kūnas gali judėti erdvėje trimis matavimo kryptimis. Taip pat visi laisvi kietieji kūnai gali suktis apie šias ašis. Vadinasi, laisvai erdvėje esantis kūnas turi šešis laisvės laipsnius. Juo daugiau laisvės laispnių, juo įvairesni sąnario judesiai (Muckus, 2006).

                                                                                       1. pav. Žirgo sukeliami trimačiai judesiai (Mucha, 2003)

Yra kelios žirgo panaudojimo reabilitacijoje kryptys:
Žirgas atkuria žmogaus eisenos įspūdį. Žirgo žinginės judesiai panašūs į žmogaus ėjimą. Žingsniuojančio žirgo nugaros judėjimas juda trimis kryptimis yra panašus į sveiko einančio žmogaus judesius,kurie persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms. Žirgo nugaros inicijuojami lokomotoriniai impulsai perduodami raiteliui 90-110 imp./min dažniu (1,5-1,8 Hz) (Riede, 1988; cit., Sawaryn, 2008). M. Janura su bendraautoriais (2010) patvirtino iškeltą hipotezę, kad didėjant žirgo ėjimo greičiui, didėja tiek žingsnio ilgis, tiek žingsnio dažnis. Žingsnio ilgis, dubens vertikalus poslinkis ir žingsnio dažnis yra didesnis žirgui einant greičiau, nei jam einant lėtai. Tai yra tiesioginis klinikinis ryšys, kaip esminis žirgo dubens judesys gali turėti įtakos pacientui hipoterapijos metu, kai jis guli ant pilvo, alkūnėmis remdamasis į žirgo kryžkaulį. Lėtas ėjimo tempas mažiau stimuliuoja, lyginant su greitu tempu. Žirgo ėjimo greičio įvairovė yra viena iš hipoterapijos procedūros esminių principų.
Žirgas sumažina judesių nuokrypius. Asmenys, kurių ribota judesių amplitudė, atsisėdę ant žirgo, pajunta judėjimą (lokomocijas) (Kulkarni-Lamborne et al., 2001; Casady, Larsen, 2004; Straubergaitė, Mockevičienė, 2006a, 2006b; Nareklishvili, 2008). Keliama hipotezė, kad raitelio liemens šoninis lenkimas ir tiesimas kartu su liemens sukimu (rotacija) turi teigiamą poveikį spastiškumo slopinimui. Remiantis neurofiziologiniais principais, spastiškumo slopinimas pasiekiamas dėl klubų padėties sėdint balne, kai šlaunys vienu metu yra sulentos — atitrauktos — pasuktos išorėn, taip pat dėl ritmiškų trimačių žirgo sukeliamų judesių, darančių įtakos raitelio dubens ir liemens padėčiai. T. Akbayrak et al. (2005) atlikto tyrimo rezultatai patvirtino, kad antispastinė padėtis, kai šlaunys atitrauktos 45°, pasuktos į išorę, blauzdos ištiestos, o pėdos neutralioje padėtyje, sumažina spastiškumą apatinėse galūnėse. Būtent tokia yra raitelio padėtis, sėdint ant žirgo. Remiantis pastarojo tyrimo rezultatais ir gautomis išvadomis, vienas iš metodų, galinčių sumažinti spastiškumą apatinėse galūnėse asmenims, sergantiems CP, gali būti terapinis jojimas.
Žirgas sąlygoja funkcinius raumenų pokyčius. Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai verčia simetriškai dirbti ant žirgo sėdinčio žmogaus abiejų kūno pusių raumenis (Benda et al., 2003; McGibbon et al., 2009; Straubergaitė, Muckus, 2010). Padidėjusių raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjusių — padidėja (Lechner et al, 2003; Hammer et al, 2005; Straubergaitė, Muckus, 2010). Taip stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga (Shinomya, 2004). Žirgo kūno temperatūra ramybės metu yra 37,5 — 38,5 °C, taigi vienu laipsniu aukštesnė nei žmogaus kūno temperatūra, o tai gali turėti įtakos reguliuojant raumenų tonusą (Sawaryn, 2008; Zurek et al., 2008).
Žirgo dėka stimuliuojama proprioceptinė neuroraumeninė sistema (Casady, Larsen, 2004; Hammer et al., 2005). Deja, mokslinių tyrimų, įrodančių šią teoriją, nepavyko rasti.
Žirgas žadina teigiamus jausmus. Prisilietimas prie žirgo, įvairios jo spalvos, specifinis kvapas, kanopų keliami garsai — visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, propriocepcinę, vestibiulinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Be to, formuoja supratimą apie kūną ir jo orientaciją erdvėje (Hammer et al., 2005; Straubergaitė, Mockevičienė, 2007).
Terapinis jojimas yra palyginti nauja mokslinio intereso sritis. J. W. Evans (1995) pastebi, kad nors gydymas, panaudojant žirgą, pirmą kartą buvo paminėtas 1870 m., tačiau moksliniai straipsniai apie terapinį jojimą asmenims, sergantiems cerebriniu paralyžiumi (CP) pasirodė tik XX a. septintajame dešimtmetyje. Pirmosios publikacijos pasirodė Vokietijoje. Viena pirmųjų mokslinį straipsnį publikavusi Dolores Bertoti 1988 m. žurnale „Physical Therapy“. Įdomu tai, kad šis straipsnis yra dažniausiai cituojamas kaip „įrodymas“, kad terapinis jojimas yra naudinga veikla neįgaliems asmenims. Kitas mokslinis straipsnis, parašytas Barbar Brock, pasirodė taip pat 1988 m. žurnale „Therapeutic Recreational Journal“. Nuo to laiko daugiau tyrimų buvo pristatyta nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. Tačiau iki šių dienų stokojama įrodymais grįstos praktikos, galinčios patvirtinti, kad jojimas veiksmingas metodas vaikų, sergančių CP, reabilitacijoje.
Viena metodologinė dilema yra ta, kad kiekvienas vaikas yra su unikaliu sutrikimu ir funkciniais apribojimais, o tai sukelia sunkumų pasirenkant homogeninę tiriamųjų imtį. Dažniausiai tyrėjų publikuojamos mokslinės studijos, kuriose siekiama įvertinti teigiamą hipoterapijos poveikį vaikams, sergantiems CP (Bertoti, 1988; McGibbon, 1998; Sterba et al., 1998; Kulkarni-Lamborne et al., 1999; Benda et al., 2003; Casady, Larsen, 2004; Straubergaitė, Mockevičienė, 2006a, 2006b; Hamill, 2007; Snider et al., 2007; Straubergaitė, Mockevičienė, 2007; Encheff, 2008; Zurek et al., 2008; Debuse et al., 2009; McGee, Reese, 2009; Gotter et al., 2009; McGibbon et al., 2009). Terapinio jojimo poveikis taip pat analizuojamas vaikams, turintiems dauno sindromą (Copetti et al., 2007), įgimtą stuburo smegenų išvaržą (Straubergaitė ir kt., 2005; Straubergaitė, Mockevičienė, 2006a, 2006b; Straubergaitė, Mockevičienė, 2007;), su specialiais poreikiais (Kaiser et al., 2006), patyrusiems smurtą šeimoje (Schutz et al, 2007), asmenims, sergantiems išsėtine skleroze (Hammer et al., 2005; Silkwood-Sherer, Warmbier, 2007), po stuburo smegenų traumos (Lechner et al., 2003), sergantiems diabetu (Kuboka et al., 2006; Hosaka et al., 2010), klubo sąnario artroze (Nareklishvili, 2008) .
Jojimo poveikis yra daugiafunkcinis, o vienareikšmišką poveikį ar naudą sunku išskirti. Teigiami pokyčiai po hipoterapijos užsiėmimų stebimi tiek fizinėje, tiek psichoemocinėje srityse. Psichologinė terapinio jojimo nauda dar mažai įrodyta moksliniais tyrimais. Maža tyrimo imtis ir tiriamųjų heterogeniškumas dėl amžiaus, lyties ir simptomų dažnai stokoja mokslinio pagrįstumo, siekiant įrodyti psichologinį teigiamą terapinio jojimo poveikį. Tyrėjai, praktikai, vaikų tėvai, suaugę tyrimų dalyviai pripažįsta, kad be fizinės terapinio jojimo naudos, yra ir psichologinė, pedagoginė, socialinė jojimo nauda. Teigiami pokyčiai psichologinėje srityje stebimi didinant pasitikėjimą savimi, savivertę, motyvaciją, lavinant verbalinius įgūdžius, dėmesio koncentraciją (McKinnon et al., 1995; McGibbon et al., 1998; Murphy et al, 2008), savigarbą (Dismuke-Blakely, 1983). N. Scott (2005) susiejo hipoterapiją su endorfinų ir emocijų išlaisvinimu. R. P. McConnel (2002) pritarė, kad hipoterapija teikia pacientams psichologinę naudą. Kaip pavyzdį autorė pateikia, kad hipoterapija gali padėti pacientams pagerinti jų judesių amplitudę ir jėgą (šukuojant ar glostant gyvūną), sumažinti streso požymius ir nuskausminamųjų poreikį.
B. L. Macauley, K. M. Gutierrez (2004) vertino hipoterapijos poveikį vaikams su kalbos mokymosi negale (N=3) (9, 10, 12 metų amžiaus). Jie įrodė teigiamą poveikį kalbos ir komunikaciniams gebėjimams ir, be to, papildomai pagerėjo motyvacija ir dėmesys. Sėkmingas jojimo įgūdžių įvaldymas gali paskatinti pasitikėjimą savimi, padidinti savivertę, patobulinti emocijų valdymą. Teigiama jojimo patirtis gali pagerinti savivoką, elgesį, padėti sumažinti stresą, atpalaiduoti raumenis ir pagerinti savijautą.
Dalyvavimas terapinio jojimo užsiėmime reikalauja tarpusavio bendravimo ne tik su žirgu, bet ir su instruktoriumi, ir savanoriais, kurie būna žirgo vedliai ar šoniniai padėjėjai, siekiantys užtikrinti raitelio saugumą. Savanoriai ir bendraklasiai gali suteikti teigiamą socialinę pagalbą ir grupės darnos pojūtį. Raiteliai privalo mokytis įsiklausyti ir vykdyti instrukcijas, sekti kitus raitelius, jojančius aikštėje, lavinti girdimojo dėmesio, komunikacinius įgūdžius ir socialinę interakciją. Saugi ir sėkminga interakcija su gyvūnu leidžia lavinti dėmesį, koncentraciją, pagarbą, empatiją ir kantrybę. Žirgas gali apsaugoti nuo streso ir nerimo (Bihzub et al., 2003).
N. H. McGibbon et al. (2009) nustatė, kad penkių tiriamųjų iš šešių, dalyvavusių tyrime, savivertė išaugo po 12 savaičių hipoterapijos užsiėmimų. Vienas iš tiriamųjų pradėjo aukščiau vertinti savo fizinius ir atletinius gebėjimus, tačiau nėra konkrečiau žinoma, ar tai dėl to, kad pagerėjo jo motorinės funkcijos po eksperimento, ar dėl to, kad sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą, sėdėdamas ant didelio ir judančio žirgo. Dviejų vaikų tėvai pažymėjo, kad jų vaikai po dalyvavimo tyrime rodė didesnę iniciatyvą ir motyvaciją, dalyvaudami mokyklinėje ir žaidybinėje veikloje. Hipoterapija gali būti veiksminga ne tik gerinant bendrosios motorikos funkcijas, bet ir pasitikėjimą savimi ir socialinį pripažinimą, kuris gali padidinti vaikų sergančių nežymiu cerebriniu paralyžiumi dalyvavimą kasdieninėje veikloje (Frank et al., 2011). Nustatyta, kad jojimas vaidina svarbų vaidmenį gerinant vaikų sergančių įvairiapusiu raidos sutrikimu komunikacinius gebėjimus per psichoedukacinę veiklą (Keino et al., 2009), o aštuonių terapinio jojimo užsiėmimų programa statistiškai reikšmingai sumažino paauglių berniukų pyktį, taip pat teigiamai veikė šių paauglių ir jų mamų tarpusavio supratimą (Kaiser et al., 2006).
M. Zadnicar ir A. Kastrin (2011) atlikta tyrimų metaanalizė patvirtino, kad gydytojai ir reabilitacijos specialistai gali rekomenduoti tiek hipoterapiją, tiek jojimo terapiją, kaip vieną iš terapijos formų, laikysenai ir pusiausvyrai gerinti, taip pat keisti vaikų, sergančių CP, gyvenimo kokybę ir funkcionalumą kasdieninio gyvenimo veiklose. Tačiau autorės pabrėžia, kad tiriamųjų imtis, dalyvavusių hipoterapijos ir jojimo terapijos užsiėmimuose, buvo per maža, o asmenys, sergantys CP, ypač skirtingi.

Parengta pagal L. Straubergaitė (2013). Jojimo ir pratimų ant didžiojo kamuolio poveikis sveikų vaikų ir vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, bendrajai motorikai, raumenų aktyvumo simetriškumui ir psichoemocinei būsenai. Daktaro disertacija. Kaunas. Sveikatos mokslų universitetas.

*Be VSIC sutikimo informaciją, esančią portale platinti ir kopijuoti draudžiama